Turkiška kava

   Turkiška kava – turkų puoselėjamas kavos paruošimo būdas. Svarbus skonis, puta, kvapas, ruošimo procesas, pateikimas – turkiška kava turi savo išskirtinę tapatybę ir tradicijas. Turkiška kava patiekiama su tirščiais ir kuo daugiau putų. Itin smulkaus malimo kava sumaišoma su cukrumi, šaltu vandeniu ir verdama, kol iškyla puta, kuri šaukšteliu išdėliojama į puodelius ir, dar kartą užvirta kava išpilstoma. Patiekiama su vandeniu ir turkiškais saldumynais. Turkiška kava tiršta ir intensyvi, bet kofeino kiekis joje mažesnis (60 mg/65 ml), nei kitaip paruoštoje kavoje (espresso – 100 mg/60ml, french press – 115-175 mg/150 ml, tirpi kava – 65-100 mg) ar net juodoje turkiškoje arbatoje (70 mg/150 ml).

Istorija

   1543 m. Jemeno, tuo metu priklausiusio Osmanų imperijai, gubernatorius Özdemir Paša, sužavėtas iš Etiopijos čia atvežtos kavos skonio, parsivežė jos į Stambulą. Čia, specialiuose induose – ‘’džezve’’ turkišku papročiu verdama kava imta vadinti turkiška kava.

   1554 m. Stambule, Taht-ul Kale (dabar – Tahtakale), Tahmis (‘’maltos kavos‘‘) gatvėje atsidarė pirmoji kavos kavinė, per labai trumpą laiką nauja mada pasklido po visą miestą – kava tapo prieinama kiekvienam miestiečiui, o kavos kavinės tapo traukos centrais, kur ne tik buvo mėgaujamasi kava, bet ir skaitomos knygos, vyko šešėlių teatro ir tradicinių pjesių vaidinimai, pristatomi nauji kūriniai, žaidžiami tokie stalo stalo žaidimai, kaip nardai ir šachmatai, čia susirinkdavo studentai ir dėstytojai, diskutuodavo poezijos ir literatūros temomis – kava ir kavinės tapo svarbiu to meto socialinio-kultūrinio gyvenimo reiškiniu.

   Kavinėse tais laikais galėjo lankytis tik vyrai, moterims tokiose vietose pasirodyti atrodė nederama, todėl moterims kavos vyrai parnešdavo į namus, o kavos prieinamumas joms buvo užtikrintas įstatymiškai – XVI a. Osmanų imperijoje išleistas įstatymas, leidžianti moteriai reikalauti skyrybų, jei vyras neparneša jai į namus kavos.

   Buvo laikų, kada kavinėse aptarinėtos ne tik kultūrinės temos, bet ir politika, ką kai kurie valdovai matė kaip grėsmę savo valdžiai ir kava, prisidengiant pretekstu, kad toks tonizuojantis gėrimas – netinkamas musulmonams, buvo uždrausta (sultono Suleimano ir Murato III laikais), kavinės uždarytos, o jų savininkams galėjo grėsti net kartuvės, tačiau abu kartus, dėl didelio teologų ir intelektualų paudimo, šie draudimai neilgai trukus buvo atšaukti.

   Kava buvo mėgstama ir gausiai vartojama tiek sultono rūmuose, kuriuose egzistavo tokios pareigios, kaip ‘’vyriausiasis kavininkas’’, ruošęs kava tik valdovui ir jo įpatingiems svečiams (tokias pareigas galėjo gauti tik itin patikimas, valdovui ištikimas žmogus, istorijoje yra buvę atvejų, kai vyriausieji kavininkai, pelnę valdovo pasitikėjimą buvo paaukštinti net iki vizirių) tiek eilinių piliečių namuose. Žalias kavos pupeles apkepdavo specialioje keptuvėje, tuomet atvėsindavo mediniuose vėsintuvuose, sutrindavo grūstuvais ir, džezvėje virtą šviežią kavą patiekdavo svečiams. Porcelianiniai puodeliai tradiciškai būdavo įstatomi i kalinėto metalo puošnius ‘’vokelius’’ ir atnešami ant specialaus padėklo.

   XVII a. pabaigoje iš Europos šalių į Stambulą atvykstančių pirklių ir keliautojų bei osmanų ambasadorių dėka kava pasiekė ir Europą – pirmiausia, 1615 m. – Veneciją (čia kava gatvėse prekiavo limonado pardavėjai, o pirmoji kavinė Italijoje atidaryta 1645 m.), 1664 m. Marselį (1671 m. atsidarė ir pirmoji kavinė), 1669 m. Prancūzijos karaliui, Liudvikui XIV kavos padovano sultonas Mehmetas IV, kurio paskirtas ambasadorius šį ‘’stebuklingą gėrimą’’ pristatė Paryžiaus aukštuomenei, o 1686 m. Parįžiuje įkurta žymioji Cafe de Procope, kur mėgo lankytis Ruso, Didro ir Volteras. 1683 m., pasibaigus antrajai Vienos apsiausčiai, turkų kariai juos apsunkinsiančius nebūtinus daiktus paliko mūšio lauke – palapines, gyvulius, grūdus ir apie 500 maišų kavos. Vietiniai, nusprendę, kad tai, greičiausiai – kupranugarių pašaras, liepė jį išpilti į upę, tačiau ilgus metus tarp turkų dirbęs šnipas, žinantis kokia šio niekam nereikalingo daigto vertė, paprašė tuos maišus atiduoti jam ir, pasistatęs palapinę mieste, pradėjo prekiauti turkišku būdu paruošta kava, susilaukusia tikro pasisekimo. 1637 m. į Oksfordą studijuoti atvykęs turkas kavos atsivežė ir čia – ji greit išpopuliarėjo tarp studentų ir dėstytojų, o 1650 m. Londone atsidarė pirmoji kavinė ‘’Angel’’, o po dar dešimties metų įėjimas į kavines čia tapo mokamas, nes, kaip ir kitur, tai nebuvo vieta kur tik atsigeriama kavos – čia rinkosi intelektualai ir menininkai.

   Stambuliečių meilę kavai XIX a. pabaigoje italų rašytojas Edmondo de Amicis apibūdino taip – ‘’Galatos bokšto ir Beyazito bokšto viršūnėse yra kavos, keltuose yra kavos, kapinėse yra kavos, valstybinėse įstaigose ir pirtyse yra kavos, turguje yra kavos. Nesvarbu kur Stambule esate, nesižvalgydami aplink sušukite ‘’Kavos!’’ ir po 3 minučių kava bus priešais jus’’.

   1871 m. kavos pirklys Mehmet Efendi pirmasis sumanė pardavinėti specialiame įrenginyje paskrudintą, kavamale susmulkintą kavą. Šis, jau 152 m. gyvuojantis prekės ženklas kava prekiauja ir šiandien – Mehmet Efendi kavos galite įsigyti kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje.

Tradicija ir šiandiena

   Kava ir šiais laikais užima svarbią vietą turkų kultūroje – sakoma, kad pavaišintas puodeliu kavos lieka dėkingas 40 metų. Net žodis pusryčiai – ‘‘kahvaltı’’ – turkų kalba reiškia ‘’pokaviai’’, o ruda spalva – ‘’kahverengi’’ – vadinama ‘’kavos spalva’’.

   Kava simbolizuoja draugystę, vaišinant kava parodoma pagarba svečiams. Pagal paprotį, piršlybų metu būsima nuotaka ruošia kavą jaunikio šeimai, atvykusiai prašyti jaunosios šeimos palaiminimo. Jaunikio kava tradiciškai ‘’pagerinama’’ druska – taip patikrinant, ar tikrai myli – jei taip, turi išgerti nesiraukydamas. Apie žmogų, pas kurį smagu apsilankyti, su kuriuo įdomu bendrauti, sakoma ‘’jo kava gertina’’.

   Po kavos pokalbiai tęsiasi, o kavos puodeliai apverčiami lėkštutėse, ištariant frazę ‘’koks bebūtų mano likimas, teparodo burtai’’ ir, ant dugno uždėjus auksinį žiedą, laukiama, kol atšals – tuomet bus galima burti iš tirščių.  Būrimas iš turkiškos kavos tirščių – tokia pat sena tradicija, kaip ir pati kavos gėrimo ceremonija. Būrėjos, pagal ant puodelio sienelių ir lėkštutės iš tirščių susidariusias formas iki smulkiausių detalių nusako besiburiančiojo situaciją ir per artimiausią mėnesį jo laukiančius įvykius. Kai kurie ženklai sutartiniai – paukštis reiškia gerą naujieną, žuvis – sėkmę, burbuliukai – nužiūrėjimą, juostos –kelionę, kai kuriuos pakomentuoti gali tik patyrusi akis.

   Tikros turkiškos kavos paragauti siūlome ir mes – užsukite į kelionių agentūros ‘’Labas’’ būstinę pačiame Alanijos centre – esate visada laukiami!