Sapadere kaimas minimas jau Osmanų imperijos laikų keliautojų veikaluose (Evliya Çelebi), o aplie jo įkūrimą pasakojama legenda – senais laikas, nuo karo bėgantys trys draugai prieina upę Hatipli apylinkėse ir ten įsikuria. Po kurio laiko naujakuriai susikivirčija ir du susivieniję išveja trečiąjį, sakydami jam ‘’susirask kitą upę ir kuo toliau’’ (‘’sapa’’ – atokus, sunkiai pasiekiamas, ‘’dere’’ – upelis).

Būtent šio upelio, suformavusio vaizdingą 600 m ilgio ir 400 m aukščio tarpeklį, dėka Sapadere kaimas tapo vietos ir užsienio turistų gausiai lankoma vieta.

Iš trijų pusių Tauro kalnų apsupto kaimo klimatas švelnus, žiemą čia, priešingai, nei aplinkiniuose kaimuose, nesninga, tačiau vasaros čia dėl didelės drėgmės labai tvankios, todėl gegužės pabaigoje kaimo gyventojai išsikelia į už 40 km esančius aukštikalnių slėnius, iš kur sugrįžta tik spalio mėnesį.

Pagrindiniai pajamų šaltiniai kaime – žemės ūkis (vaisiai, daržovės, žemės riešutai, miško gėrybės) ir šilko gavyba. Šia, anksčiau visuose aplinkiniuose kaimuose plačiai paplitusia tradicine veikla šiuo metu užsiima vienintelis Sapadere kaimas, kuriame veikia ir šilko kooperatyvas.

Siekiant išlaikyti tradicijas rengiami mokymai, vietos ūkininkams nemokamai dalinami šilkmedžių, kurių lapai – vienintelis pašaras, kuriuo minta šilkverpiai vikšrai, sodinukai. Gegužės mėnesio viduryje kooperatyve dalinami šilkverpių kiaušinėliai. Per pusantro mėnesio išsivystę vikšreliai birželio pabaigoje susisuka į kokonus, kurie superkami to paties kooperatyvo. Lervų išskiriamas pluoštas – blizgus ir ypatingai plonas, lengvai dažomas, minkštas ir labai patvarus. Vikšro etapas trunka 26-27 dienas, per kurias vikršreliai gausiai maitinasi, 4 kartus sustodami 24-48 valandoms ‘’pamiegoti’’ ir pakeisti odą. Svarbu stebėti, kad visų vikšrų aktyvieji ir poilsio etapai sutaptų – tuomet ir į kokonus visi susisuks tuo pačiu metu.

Iš vienos standartinės dėžės šilkverpių gaunama apie 26-30 kg kokonų, o toks kiekis vikšrų iki susisukimo į kokonus suėda 500 kg šilkmedžių lapų, nuo kurių švaros ir kokybės priklauso ir būsimo pluošto kokybė. Dėžė pridengiama plonu audiniu ir antrąją dieną po to, kai išsirita visi vikšrai, pradedamas maitinimas. Šilkverpiai nuo pat kiaušinėlių stadijos turi būti saugomi nuo tiesioginės saulės šviesos, aplinka, kurioje jie auginami – dezinfekuojama, temperatūra dieną-naktį – 25-26°C, oro drėgmė – 80-85%, šviesa įjungiama 7-ąją dieną, taikant 16 val. šviesos – 8 val. tamsos režimą. Kokonai laikomi 8-10 dienų, 23°C temperatūroje, gerai vėdinamoje patalpoje, tuomet – surenkami (dalį jų paliekant veisimui – iš jų išsiris baltakailiai drugeliai, kurie, verdant kokonus, iš kurių bus verpiamas siūlas, žūtų). Per metus Alanijoje ir jos apylinkėse surenkama apie 25 tonas šilko kokonų. Specialiu įrankiu išvyniojant verdamus kokonus iš vieno kokono gaunama 450-900 m siūlo.

Šilkverpių auginimas – pelninga veikla, į kurią gali įsitraukti visi, pristatoma ir etnografijos muziejuje Alanijos pilyje, kur demonstruojami visi etapai, nuo vikšro augi

nimo, iki šilkinio siūlo verpimo, audimo, siuvinėjimo, ypatingo kruopštumo nėrinių (būtino kiekvienos Alanijietės kraičio elemento) ir tradicinių, iš šilko kokonų vietinių moterų gaminamų įspūdingo grožio dekoratyvių šilkinių gėlių ir jų kompozicijų nuotakų puokštėms, vainikams, papuošalams arba namų interjerui.