Kapadokijos regionas – viena nuostabiausių vietų pasaulyje, sulaukianti nepaprastai didelio keliautojų susidomėjimo. Dažnai apibūdinama, kaip svajonių vieta, nors tai visiškai skirtinga nuo įprasto Turkijos vaizdo su mėlyna jūra ir palmėmis. Kapadokijoje sutinkami visi keturi metų laikai nuo snieguotų žiemų iki saulės kaitinančių vasarų. Čia susilieja neapsakomas gamtos grožis ir istorijos turtai. 

Kapadokija – Šilko kelio viena iš stotelių, galinti papasakoti neapsakomą kiekį istorijų ir legendų apie to meto keliautojų gyvenimą. Kraštovaizdis dengtas ugnikalnių pelenais, nusėtas uolomis ir jose įrengtais gausai gyvenamais būstais. Po žeme driekiasi šimtai miestų su visais būtinais gyvenimui buities atributais. Manoma, kad šie miestai pradėjo kurtis VIII a. pr. Kr. Keliavo iš rankų į rankas, vis augdami ir plėsdamiesi. Čia slėpėsi ir pirmieji krikščionys, kurie buvo persekiojami dėl savo tikėjimo. 

Goreme muziejus

Kalbant apie krikščionybės centrą – būtina aplankyti Gioreme muziejų po atviru dangumi, kur išlikusios bažnyčios su jose ištapytomis freskomis. Vienuoliai ir vienuolės čia gyveno nuo III a. Goreme muziejus po atviru dangumi nuo 1984 m. yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše ir vienas iš pirmųjų dviejų objektų Turkijoje. Muziejuje yra vienuolika patalpų su akmenyje pjaustytomis bažnyčių lentelėmis ir suolais. Didžioji dalis Gioreme muziejaus po atviru dangumi bažnyčių priklauso X, XI ir XII amžiams.

Slėniai

Vos 10 minučių nuo Gioreme muziejaus po atviru dangumi, įsikūręs Devrento slėnis (dar vadinamas Dervent Valley). Jei pasitelksite vaizduotę ir nevaržysite jos, galite pamatyti daugybės gyvūnų formas – kupranugaris, gyvatė, ruonis, delfinas. Tai tarsi gamtos sukurtas zoologijos sodas. Lankymąsi šiame slėnyje, galime prilyginti gulėjimui švelnioje žalioje žolėje ir žiūrėjimą į praplaukiančius debesis, stengiantis įžiūrėti įvairias figūras ar gyvūnus.

Kitas taip pat labai populiarus ir ypatingas slėnis – Paša vynuogynas arba geriau žinomas Vienuolių slėniu. Paša (turk. generolas) vynuogynas apsuptas išlikusių gyvenamųjų vietų ir lyg iš žemės augančių akmens stulpų, užsibaigiančių kepurėmis. Čia gausu įspūdingų akmeninių figūrų, sukurtų vėjo ir laiko, išskaptuotų gyvenamųjų vietų. Pati vietovė apsupta senovėje sodinto vynuogyno. Šis slėnis turistams geriau žinomas kaip vėnuolių slėnis dėl daugybės uolose buvusių vienuolių gyvenamųjų vietų. Šventasis Simeonas buvo vienas iš daugelio vienuolių, besislapstančių Kapadokijoje, kurį patraukė vienatvės ir izoliacijos galimybės. Šventasis Simonas įkūrė savo namus 15 metrų aukštyje virš žemės ir nusleisdavo žemyn vien tam, kad susirinktų aukas, kurias palikdavo vietiniai gyventojais.

Įspūdingas Ihlaros slėnis šalia Hasano kalno ir Melendizo kalnas (du iš trijų Kapadokijos ugnikalnių) yra maždaug 100 m gylio kanjonas, kurį prieš tūkstančius metų suformavo Melendizo upė. Manoma, kad slėnyje buvo daugiau nei keturi tūkstančiai būstų ir šimtas urvų bažnyčių, papuoštų freskomis. Ihlaros slėnyje kadaise gyveno apie aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių.

Guvercinlik Vadisi (Karvelių slėnis) žymus čia gyvenančių balandžių skaičiumi, gyvenančių minkštoje uolienoje išskaptuotose vietose. Nuo seniausių laikų Kapadokijos regione balandžiai vaidino reikšminga vaidmenį. Ne derlingai žemei praturtinti buvo naudojamos išmatos kaip trąša.  Nors balandžiai nebevaidina tokio svarbaus vaidmens šioje srityje, jų gyvenamosios teritorijos išlaikytos ir jų galima rasti visame regione, tačiau gausiausia šiame slėnyje.

Požeminiai miestai

Nuostabūs požeminiai Turkijos Kapadokijos miestai išgarsėjo visame pasaulyje, kurių Kapadokijoje priskaičiuojama 36. Požeminiai miestai, sukurti apsaugoti senovės gyventojus, leido tūkstančiams žmonių visiškai slaptai gyventi pilnavertį gyvenimą.
Vienas garsiausių Kapadokijos požeminių miestų yra Derinkuyu, kuris buvo pastatytas Bizantijos laikais. Gyventojai naudojo jį apsisaugoti nuo arabų per Arabų-Bizantijos karus, vykusius 780 ir 1180 metais. Daugiapakopis miestas buvo sudarytas iš daugybės urvų. Miestas yra apie 60 metrų po žeme, o jame gyventi galėjo apie 20 000 žmonių, įskaitant gyvulius ir maistą. Spėjama, kad pirmeji požemianiai miestai buvo išskaptuoti VII-VIII a. pr. Kr. Keičiantis laikmečiams, keitėsi jų gyventojai, tačiau iki 1923 m. buvo aktyviai naudojami. Po turkų – graikų piliečių mainų, požeminiai miestai buvo užverti iki pat 1963 m.

Miestai ir pilys

Uchisar pilis – įkurdinti aukščiausiame Kapadokijos taške, nuo kurios atsiveria neapsakomo grožio panorama. Daugybė viduje esančių kambarių sujungti laiptais, tuneliais.
Ortahisar arba Vidurinioji pilis, yra centre, supama  Gioreme, Iurgiup, Uchisar it Nevšehir miestų. Miestas gausus siaurų jaukių gatvelių, akmeninių naumų ir bažnyčių bei akį traukiančia 90 metrų aukštyje įkurdinta pilimi.
Avanos – svarbi gyvenvietė, turinti šimtmečius siekiančias keramikos tradicijas. Ikurdintas šalia ilgiausios Turkijoje, vadinamos Raudonosios upės, kuri aprūpina miesto amatininkus moliu. Dar ir šiandien yra vietų, kur puodų žiedimui ir kitų keramikos produktų gamybai naudojama senoji technika, kurios ištakos siekia 2000 metų prieš Kristų. Tradicija perduodama iš kartos į kartą, pameistriai mokosi šio meno keletą metų, kol gali savarankiškai tinkamai dirbti su moliu.
Gülşehir arba Rožės miestas – laikomas pirmąja  gyvenviete šiame regione, įsikūrusia šalia Raudonosios upės, turėjusią vos 30 namų, mečetę, fontaną ir mokyklą, vėliau tapo vienu iš svarbiausių Islamo centrų.

Dieviškieji dervišai

Besisukančių dervišų šokis, vadinamas Sema,  susijęs su sufizmu – islamo šaka, turi gilias istorines šaknis. Tai labai svarbi Turkijos istorijos, papročių ir kultūros dalis. 2005 metais UNESCO pripažino Semą, Mevlevijos brolijos ritualų dalį, esant žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų. Besisukantys ir plazdenantys balti sijonai, dvasinė muzika ir besisukantys kūnai – perkelia į ypatingą meditacinę būseną, kuri nepalieka ne vieno abejingu.
Ritualo dalyviai sukasi į širdies pusę aplink savo ašį. Iš pradžių kiekvieno semazeno ant krūtinės sukryžiuotos rankos reiškia vienybę su Dievu. Vėliau į viršų, delnu aukštyn iškelta dešinė ranka simbolizuoja iš jo gaunamą malonę, o žemyn nuleista kairė – perduodamą tą malonę žmonėms.