Alanijos istorija

Alanija įsikūrusi nedideliame pusiasalyje, supama Tauro kalnų ir Viduržemio jūros. Nėra tikslios informacijos, kada pirmieji gyventojai apsigyveno dabartinėje Alanijos teritorijoje, tačiau 1957 m. netoli Alanijos atliktais tyrinėjimais, rasta duomenų, kad Alanijos istorija galėjo prasidėti Paleolito laikotarpiu (20 000 – 17 000 metų prieš Kristų). Šiandien neturime apčiuopiamos informacijos apie ankstyvuosius laikus ir Alanijos miesto istoriją Bizantijos laikotarpiu. Žinoma, kad VII m. e. a. mietas buvo priverstas gintis nuo nuolatinių arabų puolimų, dėl šios priežasties didžiulis dėmesys buvo skiriamas pilies stiprinimui. Dėl to Alanijos regione buvusios pilys, bažnyčios ir antikiniai miestai yra datuojami VI – VII m. e. a.

Seldžiukų sultonas Aladinas Keykubatas I 1221 m. tapo Alanijos miesto valdovu po Warta Cyrus, kuris buvo krikščionis. Įsikurdamas čia, sultonas pasistatė sau rūmus ir Alanija buvo naudojama kaip žiemos rezidencija bei tapo antra pagal svarbą vieta po Konijos. 1243 m. Alanija patyrė Mughalų invaziją, o 1277 m. Egipto Mamlukų puolimą, kurie stipriai pakenkė Sledžiukų sultono galiai. 1300 m. Seldžiuko valstybė žlugo. Regionas buvo parduotas vienam iš Egipto Mamluko sultonų už 5000 auksinių. 1471 m., valdant sultonų Fatih Mehmet, miestas tapo Osmanų imperijos dalimi.

1571 metais Alanija kartu su Tarsus prijungti prie Kipro ir 1864 metais tapo Konjos provincija. 1868 m. Alanija buvo prijungta prie Antalijos regiono ir 1871 metais oficialiai tapo Antalijos regiono miestu.

Miesto pavadinimai

Taip pat nėra tikslios informacijos, kas įkūrė dabartinę Alaniją. Seniausias žinomas šio miesto pavadinimas yra Korakesium. Vėliau, Bizantijos laikotarpiu, pavadinimas pakeistas į Kolonoros. XIII a. seldžiukų sultonas Aladinas Keykubatas I (1200 – 1237) tapo šio miesto valdovu ir pavadino miestą Alaja. Atatiurkas, įkūręs Turkijos Respubliką ir tapęs jos pirmuoju prezidentu, oficialaus vizito 1935 m. metu, pavadino šį miestą Alanija.

Pirmąjį kartą Korakesium rašytiniuose šaltiniuose paminėtas senovės geografo Skilako dar IV a. pr. m. e. Tuo laikotarpiu svarbi Anatolijos dalis buvo persų rankose. Vėliau, miestas buvo lankomas tokių žymių geografų ir keliautojų kaip  Strabo, Piri Reis, Seyep, Ibn Battuta, Evliya Çelebi ir labai vaizdžiai aprašomas jų knygose.

Alanijos augimas

Alanijos pilis yra supama 6 km ilgio sienų ir įkurta pusiasalio 10 hektarų teritorijoje, priklausė Helenistinei, Romos, Bizantijos Seldžiukų ir Otomanų imperijoms.

65 m. pr. Kr. piratų dominavimas šioje pakrantėje baigėsi sulig Korakesium karu, kurį laimėjo Pompėjas. Romos imperijos laikotarpiu buvo statomi nauji pastatai ir ilginamos sienos. Pradėtos kalti monetos su imperatorių vardais. Pavyzdžius galima rasti Alanijos archeologijos muziejuje.

Bizantijos laikotarpiu, Alanijos pilis priklausė Kalonoros miestui (vad. gražus kalnas) tapo jūreivių priebėga ir vienas populiariausių ir labiausiai užimtų uosto Viduržemio jūros regione.

Senamiesčio dalyje esanti pilis, vienuolyno griuvėsiai ir sienos nuo viduriniosios tvirtovės iki pilies priskiriama Bizantijos laikotarpiui. Po 1221 m., Aladinas Keykubatas I pastatė šiandien matomas Alanijos senamiesčio sienas, didžiąsias vandens surinkimo cisternas, laivų statyklą, Raudonąjįs bokštą, patrankų laikymo vietą. Taip pat tuo laikotarpiu buvo suprojektuoti mažoji Aksebe mečetė, Andizli mečetė, žemesnioji pilis, turkiška pirtis.

Seldžiukų valdymo laikotarpiu Alanija pagrįstai galėjo didžiuotis turinti vieną stipriausių gynybinių pilių pakrantėje, taip pat stiprias gynybines pozicijas tiek jūroje, tiek žemėje. Tai buvo miestas, turinti reikšminga statusą plėtojant vietos, išorės ir tranzito prekybos ryšius.

Pirmoje XIV a. pusėje Alanija buvo vienas stipriausių miestų Anatolijoje ir Viduržemio jūros regione su savo laivyno baze, buvo pirmaujantis prekybos ir laivų statybos miestas, siejamas stiprių ryšių su Egiptu ir Sirija. Miestas prekiavo su Egiptu, Genuja, Venecija ir Florencija. Egipto ir Sirijos pirkliai į Juodos jūros uostus keliavo pro Alaniją. Vėliau, kai Alanijos miesto valdžia perėjo į Otomanų imperijos rankas, buvo pastatyta Suleimano mečetė, dengtas turgus, aukštutinė pilis ir tradiciniai Alanijos namai.

Nemažai keliautojų ir prekybininkų minėjo Alanijos pilį: 1332 m. Ibn-I Batuta eksportavo medieną į Aleksandriją; 1650 m. Katıp Çeleb, kuris augino medvilnę, šilką ir sezamą, palygino Alanijos pilį su Bagdado pilimi; 1671 m. Evliya Çelebi aprašė matytus namus, mečetes, vandens surinkimo cisternas, mokyklas, kurių bivo šešios, turkišką pirtį, fontaną ir 150 parduotuvių Žemutinėje Pilyje (Asagi Kale), visų gatvių prieigos pasiekiamos mulais ir asilais.

Raudonasis bokštas

Raudonasis bokštas buvo pastatytas Aladino Keykubato I liepimu, turi Viduramžiams būdingą gynybinę struktūrą. Raudonojo bokšto tikslas – apsaugoti uostą, laivų statyklą  ir Alanijos pilį nuo užpuolimų iš jūros pusės. Raudonasis bokštas visada traukė dėmesį dėl savo struktūros ir monumentalios išvaizdos.

Aštuonkampis pastatas vienaip atrodo iš išorės, turėjo specifinę paskitį. Bokštas pastatytas apgalvojant visas smulkmenas, kad visapusiškai vykdytų savo gynybinę funkciją. Penkių aukštų pastatas, užsibaigiantis atvira terasa, urinti visiškai paprastą įėjimą su siuru koridoriumi. Aštuonkampis stulpas centre, kurio viduje yra vandens surinkimo cisterna, juosiamas skliautuoto korioriaus. Aukštai jungiami aukštų, akmeninių laiptų. Šiandien Raudonasis bokštas atviras lankytojams ir naudojama kaip puiki įvairiausių parodų vietą. Iš viršutinės atviros terasos atsiveria įspūdingas vaizdas į Alanijos miestą, uostą bei senamiestį.

Senamiestį juosiančiomis sienomis pasivaikščiojant galima nuoeiti iki senosios laivų statyklos, kuri šiandien naudojama kaip ekspozicijų vieta.

Laivų statykla

Penkių eilių reljefinė konstrukcija, skiriama arkų, į kurią patenkama pro siaurą įėjimą. Prieš įėjimą, yra patalpa – mečetė, naudojama laivų statyklos pareigūnų. Kitoje pusėje esančioje nedidelėje patalpoje šiandien eksponuojamos sąskaitos ir įvairūs istoriniai šaltiniai apie to meto laivų statyklos darbą.

Tai buvo ne tik laivų sustojimo ar statybos vieta. Čia buvo remontuojami laivai, atliekapos visos reikalingos administracinės procedūros atvykusiems laivams. Laivų statykla buvo įkurdinta vietoje, kurią iš abiejų pusių apglėbę laikę du gynybiniai bokštai, tad nereikėjo jaudintis dėl grėsmės, kuri nuolat buvo juntama apylinkėse.

Laivų statyklos kaimynystėje gausu tradicinių Alanijos namų. Visi šie namai pastatyti ant nuožulnaus paviršiaus ir nukreipti į jūrą. Dar 1810 m. keliautojus žavėjo profesionaliai pastatyti namai, su vandens rezervuarais.

Šiandien dalis namų restauruoti, paversti mažais boutique stiliaus viešbutukais, kurių gyventojus žavi jauki namų atmosfera, siauros, akmenimis grystos gatvelės. Senamiestyje yra senųjų namų, kurie šiandien taip pat naudojami kaip muziejai. Kiekvienas keliautojas gali užsukti ir susipažinti, kaip kažkada gyveno tradicinės šeimos Alanijoje, kaip šilkas tampa produktu ir ką galima pagaminti iš bananų medžių pluošto.

Alanija kupina unikalumo ir turtingos istorijos. Įvairūs istoriniai pokyčiai žingsnis po žingsni keitė jos išvaizdą ir žmonių gyvenimo būdą.